[ * ] [ a / b / t / ž / tv ] [ pol / g / biz / mu / int ] [ mega ] [ talpykla ] [ ] [ twitter ]

/t/ - Teptukas

Vardas
El. paštas
Tema
Komentuoti
Failas
Slaptažodis (Failų trynimui.)

Jei norite, galite prisidėti prie svetainės išlaikymo duodami savo šekelius man če!
Priimame ir kriptovaliutas!
Apsilankykite čeno failų talpykloje (dabar galima kelti failus viešai)! | Nesimato naujų temų/atsakymų, JS neveikia? Bandykite perkrauti puslapį su CTRL+F5 (privers naršyklę rodyti naujausią puslapio versiją).

Failas: 1581722067790.png (35,07 KB, 500x250, Oekaki.png)

 No.308

>1/2
Geltonų lempų šviesa užlieja blyškų peleninį taką. Šone, šiek tiek žemeliau savo tamsų vadenį plukdo Nevėžis. Juodos bangelės tyliai gena viena kita, tarsi lenktyniautų. Bet nei viena nesistengia pirmauti, būti greičiausia. Jos tik teka, teka, teka.
Miestas miega. Numigčiau ir aš, bet štai stoviu po liepa ir rezgu mintis. Jos tingiai pinasi viena su kita, stato sakinį, tačiau vos tik pavyksta, staiga išsiblaško ir dingsta kažkur gelmėse.
Juokinga. Jos atsiranda iš niekur. Nieko nebuvo, nebuvo ir šit: mintis. Prie jos kita. Jei mes tokie protingi ir logiški, kodėl mintys ateina iš niekur? Kodėl vienus dalykus prisimename kasdien, o kiti gali metų metus lindėti kažkur užkampyje ir staiga netykėtai iššokti naktį, žvelgiant į lubas ir kankinti?
Paspartinu žingsnį. Nežinau kur skubu, nes manęs niekas nelaukia. Kažkoks kosminis baletas. Žvaigždės abėjingai sukasi apie galaktikų centrus, šios viena apie kitą. Begalybė. Suskaitoma, tačiau begalybė. Ar kažkas pasikeistų, jei manęs čia nebūtų? Ar žvaigždės toliau suktusi, ar joms reikia žiūrovo, kad nepamirštų savo prigimties?

 No.309

>>308
>2/2
Nežinau, kur skubu. Jau seniai pamečiau kelią. Egzistavimas nuo ryto iki vakaro. Kaip naktis neišvengiamai keičia diena taip ir aš neišvengiamai kasdien atsikeliu. Robotas. Aš - ponas robotas. Ir išties, štai juk neįsakau, savo kojų raumenims susitraukti tiek ir tiek. Vaikštau automatiškai. Juk nejudinu savo lūpų sąmoningai, kai kalbu. Net nepradėsiu pasakoti apie kraujotakos sistemą ar hormonų darbą. Viskas daroma už mane. Viskas. Net ir mintys. Juk aš nepasirinkau jų. Jos tiesiog atsirado. Viena atėjo iš niekur, tada kita jai prieštaraujanti, trečia abi išjuokianti ir taip toliau. Gaunasi, kad aš tik žiūrovas jų spektaklyje. Pažvelgiu į savo nykštį. Pajudinu jį. Bet ar išties? Juk AŠ savo dvasia nepatraukiau apčiuopiamos virvutės. Man atrodo, kad mano noras ir nykščio sujudėjimas pagal jį nesusiję. Jis sujudėjo pats. Savaime. Vadinasi nei judėti, nei mąstyti „aš“ negaliu. Kontrolė yra iliuzija. Išties tai aš tik nebylus trupinėlis kažkur galvoje ar širdyje, žvelgianti pro kažkieno akis, klausantis savavalių minčių, atsirandančiu iš niekur, kurį neša kūnas judantis pagal nuvalkiotą programą.
Štai ir jie! Mielieji aktoriai. Jie paruošė gyvenimo spektaklį, vadina pagal aiškiai sudeliotą scenarijų. O salėje publiką sudaro vienas aš. Tik ar spektaklis ko vertas, jei žiūrovas negali aktoriams net nykščio iškelti, dėkodamas už sunku darbą. O ko verti šiam lankytojui kiti teatrai, jei niekada nebus aišku, ar salėje nors viena vieta užimta? Ak! Savasis aš, siela, dar balažin kas. O aš jį vadinu niekuom. Jis niekas - jis negali nieko paveikti, jis tik pasyvus žiūrovas ir kada nekada vakare gatvę bežingsniuojęs aktorius pajunta, kad tamsioje salėje kažkas mato jo tragediją.

***
Teatro bendražygiui

 No.311

Failas: 1581861262483.png (17,4 KB, 841x657, ponas_robotas.png)

>>309
Aš - ponas robotas.

 No.312

Failas: 1581868921479.png (93,84 KB, 500x250, Oekaki.png)

>>311
O salėje publiką sudaro vienas aš.



[Grįžti][Eiti į viršų] [Katalogas] [Post a Reply]
Ištrinti įrašą [ ]
[ * ] [ a / b / t / ž / tv ] [ pol / g / biz / mu / int ] [ mega ] [ talpykla ] [ ] [ twitter ]