(2/2)Kaip žinoma, 1887 metais įvyko pirmasis sionistų suvažiavimas - naujai užgimusiam judėjimui reikėjo žymaus
vėliavnešio - buvo aktyviai ieškoma asmenybės, kurią būtų galima hiperbolizuot į kultą - visų laikų ir tautų žydiškos
kilmės genijaus. Kaip netrukus paaiškėjo, visa žydų tauta tuo metu neturėjo nei vienos iškilios figūros pasaulinėje
arenoje - buvo pasirinktas Albertas Einšteinas, į kurio reklaminę kampaniją buvo nuspręsta investuot apvalią sumą,
išpučiant burbulą iki pat padangių. Mechanizmas ėmė suktis - ne paslaptis, kad dauguma masinės informacijos
priemonių buvo sutelkta žydų tautybės atstovų rankose - per visus kraštus pasipylė liaupsės ir garbinimai „naujajam
Jėzui Kristui“ fizikoje. Reklaminė kampanija nuo pat pradžių iki šių dienų yra gana įžūliai brukama per visus galus -
tačiau be liaupsių, daugiau nieko konstruktyvaus ir negirdėt- norom nenorom peršasi patarlė, kad „tušti puodai garsiai
skamba“.
Tačiau grįžkim į XX a. pradžią. Nuo 1910 metų sionistai ėmė atkakliai siekti Einšteinui tarptautinio mokslinio
pripažinimo- geriausiai jų interesams tiko garsioji Nobelio premija. Po daugelio metų atkaklaus triūso bei stiprios
„finansinės paramos“, gūdžiais 1922 metais Albertui Einšteinui pagaliau suteikiama garbingoji premija. Paklauskite
Įrašas per ilgas. Norėdamas pamatyti visą tekstą, spausk čia.