Adolfas Hitleris Kalba prieš Miuncheno teismo salę 1924 metų vasario 26 dieną Anonimas Nr.11041
(1/2)
Man atrodo keista, kad vyras, kuris, kaip kareivis, buvo šešis metus pripratęs prie
aklo paklusnumo, turėtų staiga atsidurti konflikte su valstybe ir jos konstitucija. Šito
priežastys kyla iš mano jaunystės dienų. Kai man buvo septyniolika metų, aš atvykau
į Vieną ir ten aš išmokau nagrinėti ir stebėti tris svarbius klausimus: socialinį
klausimą, rasinę problemą ir, pagaliau, marksistų judėjimą. Aš palikau Vieną tvirtu
anti-semitu, mirtinu marksistinės pasaulėžiūros priešu ir vokiečių nacionalistu savo
politinių principų atžvilgiu. Ir nuo tada aš žinojau, kad vokiškasis vokiškosios
Austrijos likimas bus iškovotas ne tik Austrijos, bet ir Vokietijos, ir Austrijos
kariuomenėse. Aš įstojau į Vokietijos kariuomenę.
Kai 1918 metų lapkričio 7 dieną buvo paskelbta, kad Miunchene prasidėjo
revoliucija, aš iš pradžių tuo nepatikėjau. Tuo metu manyje kilo ryžtas paskirti save
politikai. Aš išbuvau sovietų periodą ir, kaip opozicijos jiems pasekme, aš
susipažinau su Nacionalsocialistų Vokiečių Darbininkų Judėjimu (Vokiečių
Darbininkų partija), kuriam tuo metu priklausė šeši nariai. Aš buvau septintasis. Aš
save susiejau su šia partija ir ne prie vienos iš didžiųjų politinių partijų, kuriose mano
galimybės būtų buvusios geresnės, kadangi nei viena iš kitų partijų nesuprato
lemiamosios, fundamentaliosios problemos.
Marksizmą aš suprantu kaip doktriną, kuri savo principais neigia asmenybės vertės
idėją, kuri individualią energiją pakeičia masėmis ir, taipogi, atlieka mūsų kultūrinio
gyvenimo sunaikinimą. Šis judėjimas panaudojo velniškai efektyvius metodus ir
naudojo didžiulę įtaką masėms, kuri per trijų, ar keturių dešimtmečių laikotarpį
negalėtų turėti jokio kito efekto, išskyrus tai, kad individas taptų savo paties brolio
priešu, tuo pačiu metu, vadindamas prancūzą, anglą, ar zulūsą savo broliu. Šis
judėjimas išsiskiria nepaprastu teroru, kuris yra paremtas masinės psichologijos
žiniomis.
Vokietijos revoliucija yra revoliucija ir, taipogi, valstybės išdavystė, yra gerai
žinoma, kad tokia išdavystė visuomet lieka nebaudžiama.
Mums tai buvo purvinas nusikaltimas prieš vokiečių tautą, dūris į vokiečių nacijos
nugarą. Vidurinioji klasė prieš tai nepakėlė ginklų, nes ji nesuvokė visos revoliucijos.
Buvo privalu pradėti naują kovą prieš marksistinius tautos mulkintojus, kurie net
nepriklauso vokiečių tautai – tame marksistų problema yra susijusi su rasine
problema, sudarydama vieną iš svarbiausių ir sudėtingiausių mūsų laikų klausimų.
Aš asmeniškai pradžioje laikiau prarastą poziciją. Tačiau per kelių metų bėgį mes iš
nedidelio šešių vyrų būrio sukūrėme judėjimą, kuris dabar jungia milijonus ir kuris,
visų pirma, pavertė plačiąsias mases nacionalistiškomis.
1923 metais atėjo bjaurus ir piktinantis skandalas. Taip anksti kaip 1922 metais mes
jau pamatėme, kad Ruras netrukus bus prarastas. Prancūzijos tikslas buvo ne tik
susilpninti Vokietiją, neleisti jai būti galinga, bet ją suskaldyti į mažas valstybes tam,
kad Prancūzija galėtų laikyti Reino pasienį savo rankose. Po visų valdžios abejojimų
dėl mūsų silpnumo, mes žinojome, kad prarasime, be Saro ir aukštutinės Silezijos,
trečiąjį mūsų anglių regioną, vieną po kito.
Tik ugningas, brutalus fanatizmas būtų galėjęs išgelbėti situaciją. Reicho valdžia
turėjo leisti šimtams tūkstančių jaunų vyrų, kurie pylėsi iš Ruro į Reichą po
senosiomis juodomis-baltomis-raudonomis spalvomis, piltis kartu galinga nacionaline
banga. Vietoje to, šie jauni žmonės buvo parsiųsti namo. Pasipriešinimas, kuris buvo
organizuotas, buvo už atlyginimus, nacionalinis pasipriešinimas buvo nužemintas į
apmokėtą visuotinį streiką. Buvo pamiršta, kad užmokesčiu, ar abejingumu
priešininko, kaip Prancūzija, nebus atsikratyta.
Mūsų jaunimas – ir tebūnie tai išgirsta Paryžiuje – teturi vieną mintį: kad ir vėl galės
ateiti diena, kai mes būsime laisvi. Mano požiūris yra toks: aš mieliau matyčiau
Vokietiją tapusia bolševikine ir būčiau pakartas, negu matyčiau ją sunaikintą
prancūzų kardo valdžios. Pasirodė, kad išdavikai buvo stiprūs, kaip niekada. Su
pasididžiavimu aš pripažįstu, kad mūsų vyrai buvo vieninteliai, pasipriešinę Rurui.
Mes ketinome rengti keturiolika mitingų ir pradėti propagandos kampaniją visoje
Vokietijoje su šūkiu „ŠALIN RURO IŠDAVIKUS!“. Bet mes buvome nustebinti šių
masinių mitingų uždraudimu. Aš sutikau poną von Kahr 1920 metais. Kahr man
padarė sąžiningo pareigūno įspūdį. Aš jo paklausiau, kodėl keturiolika masinių
mitingų buvo uždrausti. Priežastis, kurią jis man pasakė negalėjo išsilaikyti virš
vandens. TIKROJI PRIEŽASTIS BUVO KAI KAS, KAS NEGALĖJO BŪTI
ATSKLEISTA.
Anonimas Nr.11042
(2/2)
Nuo pat pirmosios dienos, priežodis buvo: NERIBOTA KOVA PRIEŠ BERLYNĄ.
Kova prieš Berlyną, kaip ją vestų Dr. von Kahn, yra nusikaltimas. Reikia turėti drąsos
būti logiškam ir matyti, kad kova turi būti įtraukta į vokiečių nacionalinį pakilimą. Aš
sakiau, kad viskas, kas tebuvo padaryta iš tos kovos buvo Bavarijos sprendimas
atmesti Berlyno reikalavimus. Bet žmonės tikėjosi kai ko daugiau, negu alaus kainų
sumažinimo, pieno kainos reguliavimo ir sandėliuojamo sviesto konfiskavimo ir
kitokių panašių neįmanomų ekonominių pasiūlymų. Pasiūlymų, kurie sukelia norą
paklausti: kas yra genijus, duodantis juos? Kiekvienas nepasisekimas galėtų tik dar
labiau įsiutinti mases ir aš tai pažymėjau, kai žmonės dabar tik juokiasi iš von Kahr
sprendimų, vėliau jie prieš juos sukiltų. Aš pasakiau: „Arba jūs užbaigiate darbą – ir
tada tebus likusi politinė ir karinė kova. Kai pereinate Rubikoną, turite žygiuoti į
Romą. Arba, jei nenorite kovos, tada belieka kapituliacija...
Tada kova pasuko šiaurėn, ji negalėtų būti vadovaujama grynai bavariškos
organizacijos... Aš pasakiau: „Vienintelis vyras, galintis vadovauti, yra
Liudendorfas“.
Aš pirmąkart mačiau Liudendorfą 1918 metais kovos lauke. 1920 metais aš su juo
pirmąkart šnekėjau asmeniškai. Aš mačiau, kad jis buvo ne tik išskirtinis generolas,
bet kad jis išmoko pamoką ir suprato, kas atvedė vokiečių tautą į žlugimą. Tai, kad
Liudendorfas buvo perkalbėtas kitų buvo dar viena priežastis man priartėti prie jo.
Taigi aš vadovauti pasiūliau Liudendorfą ir Lossow, ir Seisser neturėjo jokių
prieštaravimų.
Aš paaiškinau Lossow, kad dabar niekas negali būti pasiekta ekonominiais
sprendimais. Kova buvo prieš marksizmą. Išspręsti šią problemą buvo reikalingi ne
administratoriai, o kurstytojai, esantys pozicijoje įkvėpti nacionalinę dvasią iki
kraštutinumų. Kahr to padaryti negali, pažymėjau aš, jaunimas nėjo su juo. Aš
paskelbiau, kad prie jų prisidėsiu tik su sąlyga, kad politinė kova būtų atiduota į mano
paties rankas. Tai nėra akiplėšiškumas, ar nepadorumas. Aš manau, kad kai žmogus
žino, kad gali atlikti darbą, jis neturi kuklintis.
Vienas dalykas buvo aiškus: Lossow, Kahr ir Seisser turėjo tą patį tikslą, kaip ir mes:
atsikratyti Reicho valdžia su jos esama internacionaline ir parlamentine pozicija ir ją
pakeisti anti-parlamentine valdžia. Jei mūsų siekis iš tiesų buvo valstybės išdavystė,
tai per visą šį laikotarpį Lossow, Seisser ir Kahr taip pat turėjo vykdyti valstybės
išdavystę kartu su mumis – nes per visus šiuos mėnesius mes kalbėjome apie nieką,
išskyrus tikslą to, už ką dabar mes čia esame kaltinami.